Virš 20 metų patirtis įvairiose plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos srityse:
Periferinių nervų ir kraujagyslių mikrochirurgija
Odos plastika
Kaulų rekonstrukcija
Kitų audinių persodinimas ir plastika
Plaštakos operacijos
Viršutinės ir apatinės galūnės sudėtingų sužalojimų gydymas
Patirtis iš pasaulio pripažintų klinikų
Publikacijos mokslo žurnaluose, įtrauktuose į Index Medicus (Medline)
Periferinių nervų ir kraujagyslių mikrochirurgija
Odos plastika
Kaulų rekonstrukcija
Kitų audinių persodinimas ir plastika
Plaštakos operacijos
Viršutinės ir apatinės galūnės sudėtingų sužalojimų gydymas
Patirtis iš pasaulio pripažintų klinikų
Publikacijos mokslo žurnaluose, įtrauktuose į Index Medicus (Medline)
Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas
Valdas Mačionis
Valdas Mačionis
Kas yra plastinė chirurgija? Kodėl šį pavadinimą dažnai lydi žodžiai "rekonstrukcija", "mikrochirurgija" ir "plaštakos chirurgija"? Kas yra chirurginė plastika?
Dažnai plastinė chirurgija siejama vien su estetine (kosmetine, grožio) chirurgija, t.y. su veido raukšlių naikinimu, apgamų šalinimu, krūtų padidinimu, riebalų nusiurbimu ir pan. Iš tikro plastinės chirurgijos sritis yra daug platesnė. Prie šios specialybės pavadinimo rekonstrukcijos terminas prijungtas neatsitiktinai, o siekiant pabrėžti, kad plastinės chirurgijos objektas yra ne tik kūno dalių išorinė forma, bet ir jų vidinė struktūra.
Istoriniu požiūriu žodžių "plastika" bei "rekonstrukcija" chirurginė prasmė yra vienoda. Jau daugiau nei prieš 2,5 tūkstančių metų būdavo atkuriamos sužaloto žmogaus veido trūkstamos dalys (nosis, ausis), persodinant to paties žmogaus audinius [1, 2]. Tačiau tik 1818 metais graikiškų žodžių plassein (lipdyti, formuoti) ir plastikos (tinkamas lipdyti, keisti formą, pvz.: molis, vaškas) šaknis įsitvirtino chirurgijos žodyne rinoplastikos (nosies rekonstrukcija) termine [3, 4]. Po 20 metų žodžių "plastinė" ir "chirurgija" derinys pavartotas kaip specialybės pavadinimas [5]. Įdomu, kad informatyvesnis ir seniai naudotas rekonstrukcijos (atkūrimas, atstatymas; nuo lot. struo - statyti) terminas imtas vartoti šiai chirurgijos sričiai apibrėžti daug vėliau [1, 6, 7, 8, 9]. Nepaisant pastarojo termino akademinio tinkamumo, pirmenybė dažniausiai teikiama meniškajam pavadinimui. Vienas žymiausių šiuolaikinių atkuriamosios chirurgijos leidinių pavadintas trumpai - "Plastinė chirurgija". Tačiau vien žvilgtelėjus į šios 8 tomų ir virš 8400 puslapių knygos skyrių antraštes, galima įsitikinti, kad didesnė plastinės chirurgijos dalis skirta įvairių kūno dalių ir jų audinių rekonstrukcijai [10].
Moderni plastinė chirurgija neįsivaizduojama be mikrochirurgijos - operacinės technikos, naudojančios mikroskopus, specialius instrumentus ir medžiagas. Mikrochirurgija stulbinančiai išplėtė žmogaus audinių rekonstrukcijos galimybes ir išryškino smulkių anatominių vienetų atkūrimo svarbą funkcijai ir grožiui. Pavyzdžiui, veidinio nervo pažeidimą lydi mimikos raumenų funkcijos išnykimas (paralyžius), o tai savo ruožtu sąlygoja negražią, negyvą veido išraišką. Mikrochirurginės technikos pagalba susiuvus nupjautą veidinį nervą ilgainiui galima tikėtis geresnio mimikos raumenų funkcijos sugrįžimo nei operavus be mikroskopo. Dar reikšmingiau yra tai, kad mikrochirurgija įgalina susiūti smulkias kraujagysles ir tuo pačiu atkurti amputuotų ar persodinamų žmogaus kūno segmentų gyvybingumą (kraujotaką). Mikrochirurginis audinių persodinimas suteikia daugybę galimybių gydant įvairių kūno dalių defektus. Pavyzdžiui, veido raumenų negrįžtamas paralyžius gali būti gydomas veikiančio raumens persodinimu. Donorines sritis (vietos, iš kurių audiniai paimami) galima pasirinkti toliau nuo recipientinių sričių (vietos, į kurias audiniai persodinami) ir tokiu būdu pasiekti geresnius funkcinius ir estetinius rezultatus. Pavyzdžiui, krūties defektai gali būti rekonstruojami paimant audinius iš paslepiamų sėdmenų sričių, o ne iš greta krūties esančių pastebimų vietų.
Šiuolaikinės plastinės chirurgijos aukštumos nebūtų pasiektos ir be plaštakos chirurgijos raidos. Plaštaka kaip plastinės chirurgijos objektas užima ypatingą vietą. Visų pirma plaštaka yra labai svarbi funkcine prasme. Kalbėdami apie plaštakos funkciją, plastikos chirurgai turi omenyje ne tik sudėtingus plaštakos judesius, bet ir plaštakos gebėjimą jausti. Retas susimąsto apie pastarosios funkcijos reikšmę. Dėl nervų pažeidimo netekusi jutimo plaštaka ne tik prasčiau juda, bet ir tampa "akla". Su nejautria plaštaka tampa nebeįmanoma iš kišenėje esančių kelių daiktų apgraibomis išsirinkti norimą; tokia plaštaka netenka natūralios apsaugos, kai liečiami aštrūs, karšti ir kiti pavojingi daiktai. Plaštakos išvaizda taip pat yra svarbi funkcija, nes plaštakos, kaip ir veidas, dažniausiai būna visiems pastebimos. Turint omenyje, kad plaštaka yra dažniausiai traumuojama kūno vieta ir tai, kad plaštakos anatominiai vienetai yra labai smulkūs, tampa suprantama kodėl sužalotai ar ligotai plaštakai neretai prireikia plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojų pagalbos. Traumos, nudegimai, infekcijos ir ligos gali suardyti subtilią plaštakos anatominę struktūrą, kurios atkūrimui reikalingos sudėtingos operacijos - odos, kaulo, sausgyslės, raumens, nervo, kraujagyslės ar net viso audinių komplekso chirurginė plastika (rekonstrukcinė procedūra). Gydant plaštaką, būtina numanyti ir visos rankos chirurgiją, juk plaštaka yra neatsiejama viršutinės galūnės dalis. Reikalingos ir kitų kūno sričių chirurgijos praktinės žinios, nes tam tikrose klinikinėse situacijose tenka persodinti audinius iš kitur. Pavyzdžiui, kojos piršto mikrochirurginis persodinimas į rankos piršto defekto vietą reikalauja pėdos anatomijos ir funkcijos žinojimo. Todėl nenuostabu, kad plaštakos chirurgija užima beveik ketvirtadalį plastinės chirurgijos dalyko aukščiau paminėtame plastinės chirurgijos leidinyje [10]. Daugumoje pažangių šalių įsigaliojo nuostata, kad plaštaką turėtų operuoti tik specialistas, įvaldęs rekonstrukcinės chirurgijos techniką.
Plastikos ir rekonstrukcijos chirurgas turi išmanyti ortopediją, traumatologiją, kraujagyslių chirurgiją, neurologiją bei kitas sritis. Čia geriausias pavyzdys yra amputuotos žmogaus galūnės ar jos dalies replantacija (prisiuvimas), kai reikia atkurti visų galūnėje esančių audinių vientisumą, atsižvelgiant į jų funkciją ir tolesnio gydymo perspektyvą. Todėl neretai klausiama, kur yra riba tarp plastinės chirurgijos ir kitų chirurgijos sričių? Iš tikrųjų, skirtingai nei kitos chirurginės specialybės, plastinė chirurgija nėra ribota tam tikra anatomine sritimi, o kai kurias plastines procedūras (pvz., negražaus odos rando išpjovimo ir naujos žaizdos siūlės operacija) gali atlikti ir kitų chirurginių specialybių gydytojai. Plastinei chirurgijai būdingi saviti principai, iš kurių svarbiausias - delikatus manipuliavimas žmogaus audiniais, siekiant kuo mažiau sutrikdyti jų gyvybingumą (kraujotaką). Šį principą padeda įgyvendinti plastinės chirurgijos tradicija, specialūs instrumentai ir įvairūs operacijų metodai. Pakankama audinių kraujotaka yra labai svarbi pooperaciniam rezultatui, nes negyvybingi audiniai virsta randais ir gali sukelti kitas grėsmingas komplikacijas. Pavyzdžiui, randai gali užspausti nervus ir taip sutrikdyti jų kraujotaką, t.y. sukelti nervo spaudimo sindromus (kompresines neuropatijas, pasireiškiančias skausmais, nenormaliais jutimais, raumenų silpnumu ir pan.). Audinių plastikos būdų žinojimas praverčia ne tik sudėtingose situacijose, kai reikia persodinti audinius dėl jų defekto po sužalojimo, naviko (auglio) pašalinimo ir pan. Net išvešėjusio rando išpjovimas gali pareikalauti plastinės procedūros, kad per didelis randėjimas vėl neatsinaujintų. Tam tikros krypties pjūviai gali virsti randais, trukdančiais judesiams. Pavyzdžiui, operuojant dažną plaštakos ligą Dupuytren'o kontraktūrą ("sulenktus", "sutrauktus" pirštus), būtinas vingiuotas pjūvis (arba tiesaus pjūvio "vingiuota" plastika), nes tiesi išilgai delninio piršto paviršiaus einanti žaizda ilgainiui virsta randu, kuris vėl ima "traukti" pirštus. Taip pat prisimintina, kad plastikos chirurgai, įvaldę mikrochirurgijos techniką, gali atkurti pažeistų smulkių žmogaus kūno segmentų inervaciją ir kraujotaką.
Šaltiniai
Dažnai plastinė chirurgija siejama vien su estetine (kosmetine, grožio) chirurgija, t.y. su veido raukšlių naikinimu, apgamų šalinimu, krūtų padidinimu, riebalų nusiurbimu ir pan. Iš tikro plastinės chirurgijos sritis yra daug platesnė. Prie šios specialybės pavadinimo rekonstrukcijos terminas prijungtas neatsitiktinai, o siekiant pabrėžti, kad plastinės chirurgijos objektas yra ne tik kūno dalių išorinė forma, bet ir jų vidinė struktūra.
Istoriniu požiūriu žodžių "plastika" bei "rekonstrukcija" chirurginė prasmė yra vienoda. Jau daugiau nei prieš 2,5 tūkstančių metų būdavo atkuriamos sužaloto žmogaus veido trūkstamos dalys (nosis, ausis), persodinant to paties žmogaus audinius [1, 2]. Tačiau tik 1818 metais graikiškų žodžių plassein (lipdyti, formuoti) ir plastikos (tinkamas lipdyti, keisti formą, pvz.: molis, vaškas) šaknis įsitvirtino chirurgijos žodyne rinoplastikos (nosies rekonstrukcija) termine [3, 4]. Po 20 metų žodžių "plastinė" ir "chirurgija" derinys pavartotas kaip specialybės pavadinimas [5]. Įdomu, kad informatyvesnis ir seniai naudotas rekonstrukcijos (atkūrimas, atstatymas; nuo lot. struo - statyti) terminas imtas vartoti šiai chirurgijos sričiai apibrėžti daug vėliau [1, 6, 7, 8, 9]. Nepaisant pastarojo termino akademinio tinkamumo, pirmenybė dažniausiai teikiama meniškajam pavadinimui. Vienas žymiausių šiuolaikinių atkuriamosios chirurgijos leidinių pavadintas trumpai - "Plastinė chirurgija". Tačiau vien žvilgtelėjus į šios 8 tomų ir virš 8400 puslapių knygos skyrių antraštes, galima įsitikinti, kad didesnė plastinės chirurgijos dalis skirta įvairių kūno dalių ir jų audinių rekonstrukcijai [10].
Moderni plastinė chirurgija neįsivaizduojama be mikrochirurgijos - operacinės technikos, naudojančios mikroskopus, specialius instrumentus ir medžiagas. Mikrochirurgija stulbinančiai išplėtė žmogaus audinių rekonstrukcijos galimybes ir išryškino smulkių anatominių vienetų atkūrimo svarbą funkcijai ir grožiui. Pavyzdžiui, veidinio nervo pažeidimą lydi mimikos raumenų funkcijos išnykimas (paralyžius), o tai savo ruožtu sąlygoja negražią, negyvą veido išraišką. Mikrochirurginės technikos pagalba susiuvus nupjautą veidinį nervą ilgainiui galima tikėtis geresnio mimikos raumenų funkcijos sugrįžimo nei operavus be mikroskopo. Dar reikšmingiau yra tai, kad mikrochirurgija įgalina susiūti smulkias kraujagysles ir tuo pačiu atkurti amputuotų ar persodinamų žmogaus kūno segmentų gyvybingumą (kraujotaką). Mikrochirurginis audinių persodinimas suteikia daugybę galimybių gydant įvairių kūno dalių defektus. Pavyzdžiui, veido raumenų negrįžtamas paralyžius gali būti gydomas veikiančio raumens persodinimu. Donorines sritis (vietos, iš kurių audiniai paimami) galima pasirinkti toliau nuo recipientinių sričių (vietos, į kurias audiniai persodinami) ir tokiu būdu pasiekti geresnius funkcinius ir estetinius rezultatus. Pavyzdžiui, krūties defektai gali būti rekonstruojami paimant audinius iš paslepiamų sėdmenų sričių, o ne iš greta krūties esančių pastebimų vietų.
Šiuolaikinės plastinės chirurgijos aukštumos nebūtų pasiektos ir be plaštakos chirurgijos raidos. Plaštaka kaip plastinės chirurgijos objektas užima ypatingą vietą. Visų pirma plaštaka yra labai svarbi funkcine prasme. Kalbėdami apie plaštakos funkciją, plastikos chirurgai turi omenyje ne tik sudėtingus plaštakos judesius, bet ir plaštakos gebėjimą jausti. Retas susimąsto apie pastarosios funkcijos reikšmę. Dėl nervų pažeidimo netekusi jutimo plaštaka ne tik prasčiau juda, bet ir tampa "akla". Su nejautria plaštaka tampa nebeįmanoma iš kišenėje esančių kelių daiktų apgraibomis išsirinkti norimą; tokia plaštaka netenka natūralios apsaugos, kai liečiami aštrūs, karšti ir kiti pavojingi daiktai. Plaštakos išvaizda taip pat yra svarbi funkcija, nes plaštakos, kaip ir veidas, dažniausiai būna visiems pastebimos. Turint omenyje, kad plaštaka yra dažniausiai traumuojama kūno vieta ir tai, kad plaštakos anatominiai vienetai yra labai smulkūs, tampa suprantama kodėl sužalotai ar ligotai plaštakai neretai prireikia plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojų pagalbos. Traumos, nudegimai, infekcijos ir ligos gali suardyti subtilią plaštakos anatominę struktūrą, kurios atkūrimui reikalingos sudėtingos operacijos - odos, kaulo, sausgyslės, raumens, nervo, kraujagyslės ar net viso audinių komplekso chirurginė plastika (rekonstrukcinė procedūra). Gydant plaštaką, būtina numanyti ir visos rankos chirurgiją, juk plaštaka yra neatsiejama viršutinės galūnės dalis. Reikalingos ir kitų kūno sričių chirurgijos praktinės žinios, nes tam tikrose klinikinėse situacijose tenka persodinti audinius iš kitur. Pavyzdžiui, kojos piršto mikrochirurginis persodinimas į rankos piršto defekto vietą reikalauja pėdos anatomijos ir funkcijos žinojimo. Todėl nenuostabu, kad plaštakos chirurgija užima beveik ketvirtadalį plastinės chirurgijos dalyko aukščiau paminėtame plastinės chirurgijos leidinyje [10]. Daugumoje pažangių šalių įsigaliojo nuostata, kad plaštaką turėtų operuoti tik specialistas, įvaldęs rekonstrukcinės chirurgijos techniką.
Plastikos ir rekonstrukcijos chirurgas turi išmanyti ortopediją, traumatologiją, kraujagyslių chirurgiją, neurologiją bei kitas sritis. Čia geriausias pavyzdys yra amputuotos žmogaus galūnės ar jos dalies replantacija (prisiuvimas), kai reikia atkurti visų galūnėje esančių audinių vientisumą, atsižvelgiant į jų funkciją ir tolesnio gydymo perspektyvą. Todėl neretai klausiama, kur yra riba tarp plastinės chirurgijos ir kitų chirurgijos sričių? Iš tikrųjų, skirtingai nei kitos chirurginės specialybės, plastinė chirurgija nėra ribota tam tikra anatomine sritimi, o kai kurias plastines procedūras (pvz., negražaus odos rando išpjovimo ir naujos žaizdos siūlės operacija) gali atlikti ir kitų chirurginių specialybių gydytojai. Plastinei chirurgijai būdingi saviti principai, iš kurių svarbiausias - delikatus manipuliavimas žmogaus audiniais, siekiant kuo mažiau sutrikdyti jų gyvybingumą (kraujotaką). Šį principą padeda įgyvendinti plastinės chirurgijos tradicija, specialūs instrumentai ir įvairūs operacijų metodai. Pakankama audinių kraujotaka yra labai svarbi pooperaciniam rezultatui, nes negyvybingi audiniai virsta randais ir gali sukelti kitas grėsmingas komplikacijas. Pavyzdžiui, randai gali užspausti nervus ir taip sutrikdyti jų kraujotaką, t.y. sukelti nervo spaudimo sindromus (kompresines neuropatijas, pasireiškiančias skausmais, nenormaliais jutimais, raumenų silpnumu ir pan.). Audinių plastikos būdų žinojimas praverčia ne tik sudėtingose situacijose, kai reikia persodinti audinius dėl jų defekto po sužalojimo, naviko (auglio) pašalinimo ir pan. Net išvešėjusio rando išpjovimas gali pareikalauti plastinės procedūros, kad per didelis randėjimas vėl neatsinaujintų. Tam tikros krypties pjūviai gali virsti randais, trukdančiais judesiams. Pavyzdžiui, operuojant dažną plaštakos ligą Dupuytren'o kontraktūrą ("sulenktus", "sutrauktus" pirštus), būtinas vingiuotas pjūvis (arba tiesaus pjūvio "vingiuota" plastika), nes tiesi išilgai delninio piršto paviršiaus einanti žaizda ilgainiui virsta randu, kuris vėl ima "traukti" pirštus. Taip pat prisimintina, kad plastikos chirurgai, įvaldę mikrochirurgijos techniką, gali atkurti pažeistų smulkių žmogaus kūno segmentų inervaciją ir kraujotaką.
Šaltiniai
1. History of Plastic Surgery, ASPS and PSEF. Prieiga per internetą
http://www.plasticsurgery.org/about_asps/history/History.cfm
Žiūrėta 2008 kovo 18 d.
2. Saraf S, Parihar RS. Sushruta: The first Plastic Surgeon in 600 B.C. The Internet Journal of Plastic Surgery; 2007, 4 (2). Prieiga per nternetą http://www.ispub.com/ostia/index.php?xmlFilePath=journals/ijps/vol4n2/sushruta.xml
Žiūrėta 2008 kovo 18 d.
3. von Graefe CF: Rhinoplastik, oder die Kunst den Verlust der Nase organisch zu ersetzen. Berlin, G Reimer: 1818.
4. Carl von Gräfe. De rhinoplastice. 1818. - LaneConnex - Lane Medical Library & Knowledge Management Center, Stanford University Medical Center. Prieiga per internetą http://lane.stanford.edu/portals/history/graefe.html?proxy-links=false
Žiūrėta 2008 kovo 18 d.
5. Zeis E. Handbuch der Plastischen Chirurgie. Berlin, 1838.
6. Blair VP. Reconstructive Surgery of the Face. Surgery, Gynecology and Obstetrics; 1922, 34:701.
7. The Legacy of Vilray Blair. Prieiga per internetą
http://www.plasticsurgery.wustl.edu/Overview/VilrayBlair.asp
Žiūrėta 2008 kovo 18 d.
8. Smith F. Nelson loose-leaf system; reconstructive surgery of the head and neck. New York: Nelson, 1928.
9. Vrebos J. Regards sur la Revue de Chirurgie Plastique (1931-34) et la Revue de Chirurgie Structive (1935-38). Annales de Chirurgie Plastique Esthétique; 2007, 52: 265-75. Prieiga prie abstrakto per internetą
http://www.sciencedirect.com/science?_ob=ArticleURL&_udi=B6W8M-4NT93YW-1&_user=5677593&_rdoc=1&_fmt=&_orig=search&_sort=d&view=c&_acct=C000049866&_
version=1&_urlVersion=0&_userid=5677593&md5=a5f8db429e7154878bc837cacc201f65
Žiūrėta 2008 kovo 18 d.
10. Mathes SJ, Hentz VR, eds. Plastic Surgery. 2nd. ed. Philadelphia: Saunders, 2006. Prieiga prie turinio per internetą http://www.saundersplasticsurgery.com/toc.cfm
ir
http://www.elsevier.eu/wps/find/bookdescription.cws_home/690887/
description#description
Žiūrėta 2008 kovo 18 d.
http://www.plasticsurgery.org/about_asps/history/History.cfm
Žiūrėta 2008 kovo 18 d.
2. Saraf S, Parihar RS. Sushruta: The first Plastic Surgeon in 600 B.C. The Internet Journal of Plastic Surgery; 2007, 4 (2). Prieiga per nternetą http://www.ispub.com/ostia/index.php?xmlFilePath=journals/ijps/vol4n2/sushruta.xml
Žiūrėta 2008 kovo 18 d.
3. von Graefe CF: Rhinoplastik, oder die Kunst den Verlust der Nase organisch zu ersetzen. Berlin, G Reimer: 1818.
4. Carl von Gräfe. De rhinoplastice. 1818. - LaneConnex - Lane Medical Library & Knowledge Management Center, Stanford University Medical Center. Prieiga per internetą http://lane.stanford.edu/portals/history/graefe.html?proxy-links=false
Žiūrėta 2008 kovo 18 d.
5. Zeis E. Handbuch der Plastischen Chirurgie. Berlin, 1838.
6. Blair VP. Reconstructive Surgery of the Face. Surgery, Gynecology and Obstetrics; 1922, 34:701.
7. The Legacy of Vilray Blair. Prieiga per internetą
http://www.plasticsurgery.wustl.edu/Overview/VilrayBlair.asp
Žiūrėta 2008 kovo 18 d.
8. Smith F. Nelson loose-leaf system; reconstructive surgery of the head and neck. New York: Nelson, 1928.
9. Vrebos J. Regards sur la Revue de Chirurgie Plastique (1931-34) et la Revue de Chirurgie Structive (1935-38). Annales de Chirurgie Plastique Esthétique; 2007, 52: 265-75. Prieiga prie abstrakto per internetą
http://www.sciencedirect.com/science?_ob=ArticleURL&_udi=B6W8M-4NT93YW-1&_user=5677593&_rdoc=1&_fmt=&_orig=search&_sort=d&view=c&_acct=C000049866&_
version=1&_urlVersion=0&_userid=5677593&md5=a5f8db429e7154878bc837cacc201f65
Žiūrėta 2008 kovo 18 d.
10. Mathes SJ, Hentz VR, eds. Plastic Surgery. 2nd. ed. Philadelphia: Saunders, 2006. Prieiga prie turinio per internetą http://www.saundersplasticsurgery.com/toc.cfm
ir
http://www.elsevier.eu/wps/find/bookdescription.cws_home/690887/
description#description
Žiūrėta 2008 kovo 18 d.
Atnaujinta 2009-02-24
© V. Mačionis 2008-2009